Kaimynų ginčai retai prasideda nuo didelių dalykų. Dažniausiai tai triukšmas vakarais, naktimis remontuojami automobiliai, per ryškus kiemo apšvietimas ar keturračiai, kurie valandomis sukasi po langais. Pastabos nepadeda, skundai užtrunka, o valstybės institucijos prašo įrodymų. Tada natūraliai į rankas paimamas telefonas.
Ir čia kyla svarbūs klausimai - ar galiu filmuoti kaimyną, jei jis pažeidžia mano teises? Kiek ilgai ir ką būtent galiu fiksuoti? O jeigu kaimynas filmuoja mane – ar tai jau nusikaltimas?
Byla, kuri pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą
Beveik šešerius metus – nuo 2017 m. iki 2023 m. – moteris iš savo namų mobiliojo ryšio telefonais filmavo ir fotografavo kaimynų kiemą: įvažiavimą, garažą, namo sienas, pas kaimynus atvykstančius žmones ir jų automobilius. Į kadrą pateko ir kaimyno vaikai, važinėjantys keturračiais. Kratos metu jos telefonuose ir kompiuteriuose buvo rasti 81 vaizdo įrašai ir 564 nuotraukos.
Tuo pat metu moteris ne kartą skundėsi policijai, savivaldybei ir aplinkosaugininkams: dėl triukšmo, važinėjimo keturračiais, galimai neregistruotos automobilių remonto veiklos, laikomų tepalų, per ryškaus apšvietimo, sniego supylimo ant valstybinės žemės ir kt.. Kitaip sakant, moteris kaltinime nurodytus vaizdo įrašus ir nuotraukas darė turėdama tikslą pateikti juos įvairioms institucijoms ir būdama įsitikinusi, kad jos kaimynystėje yra daromi teisės pažeidimai.
Pirmų dviejų instancijų teismai moterį pripažino kalta dėl neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo (Baudžiamojo kodekso 167 straipsnis), paskyrė laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigota dalyvauti elgesio pataisos programoje ir įpareigojo kiekvienam kaimynui sumokėti po 1 000 Eur neturtinės žalos, atlyginti advokato išlaidas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas abu sprendimus panaikino ir bylą nutraukė (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151-495/2026).
Teisė ginti savo pažeistas teises egzistuoja
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį, kad žemesnių instancijų teismai daugiausia dėmesio skyrė įrašų kiekiui ir filmavimo trukmei. Nors šios aplinkybės yra teisiškai reikšmingos, Teismas pabrėžė, kad svarbu ir tai, kas juose užfiksuota ir kokiu tikslu jie daryti.
Dalyje nuotraukų matyti tik tvora, šiukšlės, žvyro krūva ar tuščias įvažiavimas – Teismo nuomone, tai apskritai nėra informacija apie kieno nors privatų gyvenimą.
Kita dalis surinktos medžiagos buvo pripažinta su kaimynų privačiu gyvenimu susijusi informacija, tačiau moteris fiksavo būtent tai, dėl ko skundėsi. Tarp kaimynų buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, o moteris ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas dėl įvairių galimai daromų teisės pažeidimų, pažeidžiamų jos teisėtų interesų.
Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog remiantis dalimi medžiagos, buvo nustatytas administracinio nusižengimo faktas ir administracinė teisena nutraukta tik dėl to, jog nusižengimo subjektas pažeidimo padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio galima administracinė atsakomybė.
Teismas įvertino ir priemones. Moteris naudojo įprastą telefoną, o ne GPS sekiklius ar pasiklausymo įrangą, o kaimynai apie filmavimą žinojo.
Svarbiausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties išvada: asmens teisė rinkti duomenis apie galimai daromus teisės pažeidimus ar pažeidžiamus teisėtus interesus neturi būti išimtinai siejamas su pateikto skundo išnagrinėjimo rezultatu. Kiekvienas asmuo turi teisę fiksuoti informaciją apie galimai daromą teisės pažeidimą ar pažeidžiamus jo teisėtus interesus.
Žmogaus negalima vėliau persekioti baudžiamąja tvarka vien todėl, kad jo skundas buvo atmestas, jeigu jis veikė teisėtai ir sąmoningai nepiktnaudžiavo šia teise.
Teisė filmuoti kaimynus?
Šią Teismo nutartį svarbu skaityti tiksliai. Teismas atsakė tik į vieną klausimą: ar tai, ką darė moteris, yra nusikaltimas. Baudžiamoji atsakomybė yra pati griežčiausia ir kraštutinė priemonė, taikoma tik už sunkiausius pažeidimus. Tai, kad veika nepasiekė šios ribos, dar nereiškia, kad ji buvo visiškai teisėta.
Privatumą saugo ne tik Baudžiamasis kodeksas. Jį saugo ir Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR), ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas ir Civilinis kodeksas.
Teismui konstatavus, jog asmuo nepadarė nusikalstamos veikos, nereiškia, kad jos vykdytas kaimynų filmavimas visais atvejais būtų teisėtas kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų atžvilgiu.
Daugeliui žmonių asmens duomenų apsauga asocijuojasi su bankais, parduotuvėmis ar internetinėmis platformomis. Tačiau ji gali liesti ir paprastą žmogų su telefonu rankoje.
BDAR netaikomas tik tada, kai duomenys tvarkomi išimtinai asmeniniais ar namų ūkio tikslais – pavyzdžiui, filmuojant savo šeimos šventę ar savo kiemą. Tačiau ši išimtis turi būti aiškinama siaurai: jei fiksuojama erdvė bent šiek tiek apima už savo valdos ribas, veikla nebėra vien asmeninė.
Paprasčiau tariant, filmuodamas kaimyno kiemą žmogus teisės požiūriu tampa duomenų valdytoju – panašiai kaip įmonė, kuri renka klientų duomenis. O tai reiškia ir pareigas – nustatyti teisėtą filmavimo pagrindą, apimtį, tikslą ir kt.
Pažeidus šias taisykles, galima sulaukti VDAI nurodymo ištrinti įrašus, administracinės baudos (fiziniam asmeniui – nuo 150 iki 580 Eur, pakartotinai – iki 1 200 Eur) (Administracinio nusižengimų kodekso 83 straipsnis) ar teisminio reikalavimo iš kaimyno atlyginti neturtinę žalą.
Kur riba?
Riba eina ten, kur baigiasi konkretaus pažeidimo fiksavimas ir prasideda kaimyno gyvenimo nuolatinis stebėjimas.
Fiksuoti, kaip kaimynas vidurnaktį remontuoja automobilius ar degina atliekas, ir šiuos įrašus perduoti policijai ar savivaldybei – tai savo teisių gynimas. Ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis rodo, kad už tai žmogus neturėtų būti baudžiamas.
Sistemingai filmuoti viską, kas vyksta už tvoros, kaupti įrašus metų metus, fiksuoti vaikus, svečius, žvilgčioti į langus ar garažo vidų, o juo labiau kelti įrašus į socialinius tinklus – tokia veikla gali būti pripažinta neteisėta. Net jei tai ir nebus nusikaltimas, tai gali būti su asmens duomenų apsauga, asmens duomenų tvarkymu susijusių teisės aktų reikalavimų pažeidimas.
O jeigu filmuoja jus?
Ši nutartis nereiškia, kad filmuojamas žmogus neturi ką daryti. Priešingai – jis turi daugiau priemonių, nei dažnai mano.
Pirmiausia galima raštu paprašyti kaimyno informacijos, kokie duomenys apie jus renkami, ir pareikalauti juos ištrinti. Jei tai nepadeda, galima kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją. Šis kelias paprastai yra greitesnis ir pigesnis nei baudžiamasis procesas, kuris, kaip parodė ši byla, gali trukti metų metus ir baigtis visai ne taip, kaip tikėtasi. Taip pat galima svarstyti civilinį ieškinį dėl teisės į atvaizdą ir į privatų gyvenimą pažeidimo.
Baudžiamasis kelias lieka išimtis – jis tinka tik tada, kai naudojamos intensyvios sekimo priemonės arba informacija renkama be jokio teisėto tikslo.
Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. spalio 13 d. nutartis, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151-495/2026.